Kodėl jūsų šuo nėra „Komisaras Reksas“: kaip kinas iškraipo tikrovę ir kenkia keturkojams

Visi mes užaugome su istorijomis apie Lesę ar Komisarą Reksą. Šie ekrano herojai suformavo kolektyvinį „stebuklingojo šuns“ vaizdinį – beveik antgamtinio intelekto palydovo, kuris skaito žmogaus mintis ir pasiaukojančiai sprendžia šeimininkų emocines krizes. Tačiau už šios romantiškos iliuzijos slypi realybė su purvinomis letenomis, sugraužtais batais ir specifiniais biologiniais poreikiais. Kinas nėra tik nekalta pramoga; jis konstruoja pavojingus elgesio su gyvūnais standartus, paversdamas gyvą būtybę scenarijaus įrankiu. Deformuodamas mūsų supratimą apie šunų elgseną, Holivudas ne tik kuria klaidingus mitus, bet ir tiesiogiai prisideda prie sisteminių gyvūnų gerovės problemų.

Mados kaina: nuo „101 dalmatino“ iki „Sostų karų“

Istorija rodo, kad populiarių filmų sėkmė dažnai tampa nuosprendžiu konkrečioms veislėms. Po Disney „101 dalmatino“ pasirodymo dalmatinų paklausa šovė į viršų, o vokiečių aviganių bumas po Rin Tin Tino šlovės 1920-aisiais negrįžtamai pakeitė veislės populiaciją. Naujausias ir itin skaudus pavyzdys – „Sostų karų“ (angl. Game of Thrones) sukeltas „Priešistorinių vilkų“ efektas. Tūkstančiai žiūrovų, sužavėti ekrano vilkų, puolė pirkti Sibiro haskius, visiškai nesuvokdami šios veislės poreikio nuolatiniam darbui ir bėgimui.

Pasekmės tragiškos: prieglaudos užsipildė „madingais“ augintiniais, kurių šeimininkai nusivylė, kai šuo nevirto ramiu ekrano herojumi. Ši tendencija turi šiurpų vardinį antspaudą – prieglaudose atsidūrę haskiai dažnai turėjo serialo herojų (tiek žmonių, tiek vilkų) vardus. Tai rodo, kad pirkėjai pirko ne šunį, o aksesuarą-personažą.

Kaip stereotipai demonizuoja veisles

Kinas ne tik idealizuoja, bet ir kuria „pabaisas“. Tam tikros veislės dešimtmečius kenčia nuo ekrane sukurto agresyvaus monstro įvaizdžio. Ryškiausias pavyzdys – rotveileriai, kurie kine dažniausiai pasirodo tik tam, kad ką nors sudraskytų.

Agresija nėra prigimtinė veislės savybė; tai socialinės izoliacijos, netinkamo veisimo ir kryptingo piktavališko elgesio pasekmė. Kine įtvirtintas stereotipas sukuria uždarą ratą: žmonės bijo tam tikrų veislių, jas izoliuoja, o tai veda prie gyvūnų elgsenos problemų. Tikrovėje rotveileriai iš gerų veislynų yra stabilūs, švelnūs ir puikiai dresuojami šunys, kurių „pavojingumas“ tėra prasto režisieriaus ir dar prastesnio šeimininko vaizduotės vaisius.

Kino mitas: šuo kaip „unikalus moralės detektorius“

Ekrane šuo urzgia ant žmogaus, nes „jaučia jo tamsią sielą“. Folklore ir fantastikoje gyvūnai laikomi turinčiais gebėjimą matyti anapusinį pasaulį. Realybėje šunys neturi moralės kompaso. Jie reaguoja ne į abstrakčią etiką, o į fiziologinius signalus: padažnėjusį širdies ritmą, prakaito kvapą ar įtemptą kūno kalbą. Šuo gali suprasti, kad žmogus nervinasi ar bijo, bet jis nesuvokia kodėl. Istorinis pavyzdys – Adolfo Hitlerio kalė Blondi – geriausiai įrodo šio mito absurdą. Šuo buvo ištikimas šeimininkui, nes šis jam rodė dėmesį, o ne todėl, kad šuo „pritarė“ jo ideologijai. Tikėjimas, kad šuo instinktyviai atpažins piktadarį, yra pavojingas, nes migdo mūsų pačių budrumą.

Kino triukai prieš realią kinologiją

Žiūrovai, matydami „stebuklingą šunį“, dažnai pakliūva į klaidingų lūkesčių spąstus. Kine Reksui parodoma nuotrauka ir jis nubėga ieškoti nusikaltėlio. Realybėje šunų regėjimas nėra toks detalus; jie orientuojasi į kvapą ir judesį. Atpažinti plokščią statinį vaizdą šuniui yra intelektualinis iššūkis, o ne instinktas.

Filmuose dresūra įvyksta per vieną dainos trukmės montažą. Tikrovėje net tarnybiniai šunys ruošiami šimtus valandų, o jų dresūra niekada nėra „baigta“. Kaip rodo tarnybinių šunų specialistų patirtis, įgūdžius būtina nuolat palaikyti kasdienėmis treniruotėmis, kitaip jie paprasčiausiai išnyksta. Bet kokios veislės šuo gali tapti asistentu, tačiau tam reikia ne „stebuklingų genų“, o nuoseklaus darbo.

Šunų personažų testas: ar šuo ekrane yra asmenybė, ar tik dekoracija?

Siekdami dekonstruoti „žmogišką žvilgsnį“, kai gyvūnai naudojami tik kaip metaforos žmogaus kančioms pabrėžti, galime pritaikyti „Šunų personažų testą“:

• Ar šuo yra pilnavertis veikėjas, ar tik „dekoratyvinė detalė“ scenos fone?
• Ar šuo priima savarankiškus sprendimus? Čia itin svarbi galimybė išreikšti valią – pavyzdžiui, šuns pasirinkimas neiti kontaktuoti ar signalizuoti sutikimą būti glostomam.
• Ar šuo elgiasi pagal savo prigimtį (uosto, tiria aplinką)?

Puikus pavyzdys – kalė Isis iš „Downton Abbey“. Ji rodoma natūraliai, jos judėjimas po dvarą dažnai būna savarankiškas, be pavadžio, ji turi savo Umwelt (subjektyvų juslinį pasaulį). Priešingybė – auksaspalvis retriveris Polly iš serialo „Mad Men“. Ji pasirodo tik tada, kai reikia pabrėžti „tobulą vidurinės klasės šeimą“, tarnauja kaip interjero detale ir neturi jokio savo gyvenimo.

Ateitis be iliuzijų

Galbūt didžiausias klausimas nėra apie kiną. Jis apie mus. Ar mes renkamės šunį tokį, koks jis yra – su savo poreikiais, charakteriu ir iššūkiais.  Skirtumas tarp šių dviejų pasirinkimų – tai ne tik lūkestis. Tai gyvo gyvūno gyvenimas.

Kai kitą kartą žiūrėsite į savo šunį, ar matysite jame herojų iš ekrano, ar gyvą, sudėtingą būtybę su savo unikaliu pasaulio matymu? Jūsų šuo niekada nebus Komisaras Reksas, ir tai yra geriausia žinia – nes tikra, tarpusavio pagarba grįsta partnerystė yra kur kas vertingesnė už bet kokį kino scenarijų.