Ar aš blogas šeimininkas, jei supykstu ant savo šuns?

Kartais atrodo, kad tampi pačiu blogiausiu šeimininku. Šuo suplėšo tavo mėgstamas šlepetes, neklausė lauke, o tu pakėlei balsą ar net stipriau timptelėjai pavadį. Po to apima kaltės jausmas – juk žinai, kad tavo augintinis nenusipelno bausmės, bet atrodo, jog be jos jis nesupras. Kyla klausimas: ar pozityvūs metodai tikrai gali veikti?
Šis konfliktas pažįstamas daugeliui. Nori būti geras šeimininkas, bet informacijos – begalės, o elgesio problemos kartais atrodo neįveikiamos. Svarbiausia suprasti: tu nesi blogas šeimininkas, jei klausi, ieškai ir bandai suprasti. O pozityvus mokymas gali būti kelias, kuris stiprina ryšį su šunimi, o ne jį griauna.

Kodėl bausmės neveikia?

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad bausmė veikia: šuo sustoja, atsitraukia ar nutyla. Tačiau dažniausiai jis ne supranta, ką padarė ne taip, o tiesiog išsigąsta. Pavadėlio trūktelėjimai, šauksmai ar fizinis spaudimas nėra aiški komunikacija – jie neatsako į klausimą „ką daryti vietoj to?“.

Bausmės kuria baimę, o ne supratimą. Šuo gali pradėti bijoti ne tik situacijos ar daikto, bet ir paties šeimininko. Pasekmės giluminės: stiprėja nerimas, kyla agresija, griūva pasitikėjimas. Jei šuo nuolat baudžiamas, jis gali perimti „jėgos kalbą“ ir tapti pavojingas aplinkai.

Elgesio priežastys – giliau nei atrodo

Šunys nėra „užsispyrę“ ar „kerštingi“. Jie elgiasi pagal instinktus, emocijas ar poreikius. Todėl pirmas klausimas turėtų būti ne „kaip jį nubausti?“, o „kodėl jis taip elgiasi?“.

Tempia pavadį? Gal per daug susijaudinęs. Loja ant kitų šunų? Gal bijo ar nori tave apsaugoti. Graužia baldus? Gal jam nuobodu ar dygsta dantys. Elgesys – tai signalas, kad kažkas neveikia. Pašalinus tikrąją priežastį, keičiasi ir elgesys.

Išsigandęs šuo nėra neklusnus

Drebantis, uodegą pabrukęs ar kampe besislapstantis šuo nėra „užsispyręs“ – jis tiesiog išsigandęs. Spaudimas ar šauksmai tokiu metu tik sustiprina baimę ir griauna pasitikėjimą.

Baimė nėra neklusnumas, todėl bausti už ją – tas pats, kas bausti žmogų už ašaras. Vietoj spaudimo reikia suteikti saugią erdvę, būti šalia ramiai ir palaikyti. Tik vėliau galima palaipsniui dirbti su baimės priežastimis, taikant pozityvų pratinimą ir saugią aplinką.

Auklėk, o ne bausk

Šuo negali atspėti, kaip turi elgtis – jam reikia parodyti. Vietoj „ne!“ ar „blogas šuo!“ mokyk alternatyvų elgesį: gulėti vietoje, žiūrėti į šeimininką, atsisėsti pasisveikinant. Už tinkamą reakciją visada apdovanok – skanėstu, pagyrimu ar žaidimu.

Pozityvus pastiprinimas moko šunį bendradarbiauti iš noro, o ne iš baimės. Tai ilgaamžiai rezultatai, stiprinantys jūsų ryšį.

Kantrybė, nuoseklumas ir žaidimas

Šuns auklėjimo formulė paprasta: kantrybė + nuoseklumas + smagus bendravimas = laimingas šuo.

• Kantrybė: šuo mokosi, o ne bando erzinti.
• Nuoseklumas: tos pačios taisyklės visada.
• Žaidimas: šeimininkas turi būti įdomesnis už pasaulį.

Žaidimai, aktyvios treniruotės ir įdomūs pasivaikščiojimai kuria stiprų ryšį. Kai šuniui su tavimi smagu, jam nebereikia blaškytis į aplinkinius dirgiklius.

Tavo šuo – tavo komandos draugas

Šuns auklėjimas neturi būti kova ar nuolatinis „kuris kurį“. Tai – bendrystė. Tavo augintinis nėra maištininkas, jis tiesiog mokosi gyventi pasaulyje šalia tavęs.

Jei prisiminsi, kad bausmės neveikia, elgesys visada turi priežastį, išsigandusio šuns nereikia spausti, o pozityvus mokymas ir kantrybė kuria tikrą ryšį – tu ir tavo šuo tapsit tikra komanda. Ne iš baimės, o iš pasitikėjimo ir noro būti kartu.